Niekada neturėjau svajonės užsiveisti rožyną… Bet vieną pavasarį nutiko taip, kad įsigijome kaimynės sodą, kuris buvo taip nuostabiai įdirbtas, žemė tokia fantastiškai puri, o vieta – atvira ir saulėta, kad, rodos, tik rožių ir telaukė… Atkėliau į tą vietą kelias savo rožes, kurias jau reikėjo gelbėti, nes jas gožė besiplečianti  trešnė. Ir taip plotelis, kuriame dar pernai augo kaimynės agurkai, virto mažu rožynu… Net nežinau pirmųjų rožių pavadinimų – kažkada jas, suvargusias, po trijų nukainavimų, buvau įsigijusi prekybos centre… Rožės lepios… bet tikrai ne visos… išgelbėtos rožės – amžiais lieka dėkingos… jos džiugina savo žiedais, guodžia lėtu pumpurų krovimu, ramina kvapais, įkvepia savo didybe… Tokios „nežinomos“ rožės man visada primena:  galiu augti kad ir agurkų lysvėje, galite nežinoti mano kilmės, bet aš – rožė… ir to nepaslėpsi…

Koks gyventojas – toks ir namas arba kaip agurkų lysvė tapo rožynu

Kelioms rožės tokiame plote buvo per liūdna. Prisiminiau, kad buvau girdėjusi apie „Sibirkos rožyną“. Visada jaučiau didelę nostalgiją angliškoms „bijūninio“ tipo rožėms, todėl tik tokių ir užsisakiau.

 Sodinukus gavau balandį, ir jau pirmąją vasarą rožės parodė man savo stulbinantį savo grožį – gausius žiedynus, svaiginančius kvapus ir visą vasarą – net iki vėlyvo rudens – besitęsiantį grožį…

Taip agurkynas tapo rožynu…

Pristatau savo pirmąsias rožes

David Austin rožė „Roald Dahl“ – persikinių žiedų jūra jau pirmą vasarą

David Austin rožė „Queen of Sweden“ – tikra karalienė – tiesi, išdidi, nepalenkiama

David Austin rožė „Clair Austin“ – nostalgiškasis baltas „bijūnas“

David Austin rožė „The Alnwick Rose“ – fantastiško kvapo rožinis „bijūnas“

Mano mylimiausioji „Sabrina“ – gausybė didelių švelniai rožinių-dramblio kaulo atspalvio žiedų – visą vasarą! – tikra aliuzija į karališkus sodus

Nuostabaus grožio vijoklinė rožė „Lykkefund“, kurią jau pirmą vasarą pavadinau Nuotaka. Jau gegužės gale – birželio pradžioje apsipila baltų žiedų kekėmis. Vienintelis trūkumas – žydi vieną kartą… Bet žydi kokias tris savaites – ir žydi taaaip beprotiškai…  Vėliau žiedų kekės subrandina gražias uogytes

Senovinė rožė „Chloris“ – tai TAS kvapas, kuriuo kvepia rožių aliejai… Savo šeimos narius išmokiau – kai einate pro šią rožę, turite trumpam viską mesti. Sustoti… Pauostyti. …  ir eiti toliau. Man dažniausiai nutinka taip, kad primirštu, kur ėjau… nes TAS kvapas…

Senovinė rožė „Muscosa Rubra“ – atsvara švelnių atspalvių rožėms. Gausybė ryškių, pilnavidurių žiedelių – tikras džiaugsmas akims…

Rožė „Lady of Schalott“ – tikrai tikrai nusipelno būti auginama kiekviename sode… Žiedų dydis, gausa, kvapas… Gausa, švelnumas, ramybė – tokie žodžiai ateina į galvą, žiūrint į šią rožę…

Be to, ir toliau „gelbėju“ kelis nukainavimus ištvėrusias rožes prekybos centruose. Su kiekviena tokia rože naujai išgyvenu Pelenės istoriją – visada žinau, kad po suvargusia pakuote – tikra Karalienė.

Štai, pvz., vos už 1,5 eur (2019 m.) prekybos centre pirkta rožė „Parfum Night and Day“ .  Net graudu darosi, kaip ji stengiasi būti matoma, kaip ji stengiasi nenuvilti – žiedai arbūzo dydžio. Na, man ji tokia pirmūnė… bet aš jai sakau – gali ir pailsėti, tau nebūtina būti pirmūne… vis tiek tave mylėsiu…

Štai dar viena už „kapeikas“ įsigyta balta vijoklinė rožė… Nežinau jos pavadinimo, tai daviau jai vardą „Subtilioji“ – argi ji ne tokia?

Su laiku rožių „radosi“ vis daugiau… Mano džiaugsmui laimei ir nelaimei gyvenu netoli „Žalios stotelės“ – tai  vis užsuku „tik pažiūrėti“ ir… išeinu su dar viena rože…

Taip mano rožyne atsirado rožė „Raubritter“, kurią vadinu rože-kalnu. KALNAS žiedų, ne kitaip… ir dar bijūninio tipo… kiekvienas žiedelis – rožinis minkštas burbuliukas, kaip mažas kūdikio žandukas… toooks mielumas…