Rožes prižiūriu paprastai. Apie ligas neišmanau ir, tiesą pasakius, neįdomu man į jas gilintis. Gilinuosi į tai, kaip išlaikyti rožes stiprias ir sveikas. O tai, pasirodo, įmanoma.

Pavasarį rožes išgeniu. Tai daryti būtina.

Išgenėtas rožes (ir žemę aplink jas) rūpestingai ir nuosekliai išpurškiu, vadinamuoju, „mėlynuoju akmenėliu“ (Bordo skysčiu). O tada tręšiu.

Man labai pasiteisino toks rožių tręšimo planas:

1. Išėjus pašalui patręšiu rožes salietra – po 50 g rožei (sauja). Dideliam krūmui – 2 saujos. Tą darau, kai lyja, kad salietra iškart ištirptų.
2. Tą patį pakartoju po dviejų savaičių (šiemet, deja, tik po mėnesio – nes tiek teko laukti lietaus. Žinoma, galima laistyti, jei rožių suvokiamas kiekis J).
3. Dar po 2 savaičių tręšiu kompleksinėmis rožių trąšomis – padarau aplink rožę griovelį, pažeriu į jį saują trąšų, griovelį užžeriu. Lietaus laukti nebūtina.
4. Dar du kartus – iki liepos vidurio – tręšiu kompleksinėmis trąšomis.

Pasirodžius pirmiesiems amarams – purškiu priemone nuo amarų (pvz., insekticidu „Mavrik“), pakartoju po 10 dienų.

Ir viskas. Daugiau nieko nedarau. Rožės žydi ir rožių lapai blizga iki rudens. Pastebėjusi susirgusį stiebą, parudavusį neišsiskleidusį pumpurą ar dar ką nors netinkamo ar įtartino – šalinu ir metu deginti. Šitoj vietoj tai jaučiuosi tikra chirurgė – operuoju greitai ir ryžtingai. Tikslas – išgelbėti rožę ir jos kaimynes. Genėjimas yra labai svarbus ir būtinas visą sezoną besitęsiantis darbas… nors rožininkas darbu to tikrai nepavadintų – tai malonus rožių stebėjimas su sekatoriumi rankose J… Vasaros rytą rankos pačios tiesiasi link sekatoriaus, o kojos jau neša į rožyną pauostyti naujų žiedų, pasiskinti rožių puokštei ant stalo… taip ir prasideda dar viena vasaros diena…nes nėra žemėje vietos, kurioje man būtų geriau nei savo rožyne…

Grožiuosi.

Grožiuosi rožėmis šimtą tūkstantį kartų per dieną…