Jei iš visos gausybės žolelių ir vaistingųjų augalų reiktų išsirinkti vieną, vienareikšmiškai ir be jokių abejonių tai būtų šalavijas. Tai žolelė, be kurios tiesiog nebemoku gyventi. Nusižeminimas. Turbūt taip aš jį apibūdinčiau. Toks žodis atėjo į galvą. Nes tikroji galybė ateina tik po nusižeminimo. Šalavijas… jis toks nepastebimas, sakyčiau… Subtilus, neryškus, neprašantis dėmesio. Kam reikia – patys jį randa. O kai randa – tai visam gyvenimui…

Kodėl žmogus turėtų mirti, jei darže auga šalavijas. Lotyniškai šalavijas – „Salvia“, o išvertus tai reiškia „gydyti“, „gelbėti“.

Šalavijus „atradau“ pirmiausia kaip itin efektyvią priemonę nuo gerklės skausmo ir tonzilių uždegimo. Pajutus perštėjimą gerklėje, pakanka vos 1-2 puodelių šalavijų arbatos – ir reikalas sutvarkytas. Na, įsimetus piktesnei bakterijai, gali prireikti ir kelių dienų. Tačiau, nebūtina gerti puodą po puodo – itin efektyvu ir labai rekomenduotina – gerklės skalavimas pravėsusia šalavijų arbata. Taip išsigydžiau pūlinę anginą – ir be jokių antibiotikų. Vien šalavijais. Kaip savo knygoje „Vaistingieji augalai iš Dievo vaistinės“ rašo garsi austrų žolininkė Maria Treben: „Daugelio vaikų ir suaugusiųjų būtų nereikėję operuoti, jei laiku būtų pradėję vartoti šalavijus“.

Šalavijas – labai „stiprus“ augalas. Todėl vartoti reiktų tik tiek, kiek būtina. Negerti šalavijų arbatos kasdien. Pavartojus profilaktiškai daryti pertraukas. Bet bėdai ištikus – peršalus, sunegalavus, įsimetus gerklės uždegimui, pūlinei anginai, tonzilitui – griebtis šalavijo, ir jis „kausis“ tokia jėga, prieš kurią nublanks net antibiotikai. Išbandyta šimtą tūkstantį kartų. Todėl, kai vykstant į kelionę dienai ar savaitei vis dėlto reikia rinktis, kurį vaistingąjį augalą dėsiu į kelionkrepšį – žinoma, renkuosi šalaviją. Jis su manimi keliauja visur. Vienintelis. (Ir dar „Švedenbiteris“ – bet apie jį vėliau.) Turėdami po ranka šalavijo – neprapulsite, kur bebūtumėte. Grįšite sveiki.

Šalaviją – sode, sodyboje ar prie namo – siūlau pasisodinti prie terasos. Kad visada būtų po ranka.

Šalavijas turi sukaupęs daug maistinių medžiagų – jame yra daug antioksidantų, taip pat vitamino K, kuris skatina žaizdų gijimą, didina atsparumą infekcijoms, palaiko normalų kraujo krešėjimą. Turi sukaupęs visas būtinas amino rūgštis.

Šalavijas pasižymi stipriu priešuždegiminiu poveikiu

Šalavijų arbata stiprina visą organizmą, saugo nuo insulto ir padeda nuo paralyžių

Mažina skrandžio, menstruacijų skausmus

Gydo astmą, tonzilitą, dantenų infekcijas, ryklės ir burnos ertmės uždegimus, efektyviai mažina gerklės skausmą

Stabdo viduriavimą

Mažina smarkų prakaitavimą

Gerina atmintį

Lėtina senėjimo procesus

Gerina kraujotaką, valo kraują

Padeda greičiau atsistatyti po ligų

Dezinfekuoja ir naikina bakterijas

Gydo skrandžio opaligę

Padeda esant kepenų uždegimui

Mažina rankų drebėjimą

Naujausi klinikiniai bandymai parodė, kad šalavijas veiksmingai lengvina Alzheimerio ligos simptomus

Na ir žinoma žinoma, šalavijas – puikus prieskonis, bet tą ir taip jau visi gerai žino 🙂

Šalavijas (Salvia) yra notrelinių šeimos augalas. Šalavijas yra visžalis daugiametis augalas, žydintis vasaros pradžioje ir auga smėlingoje sausoje dirvoje. Šalavijas išauga iki 0,5 m aukščio, žydi baltais arba melsvais žiedeliais. Šalavijo lapai dažniausiai plunksniški, plaukuoti. Žiedai susitelkę į žiedynus, rečiau pavieniai. Šalavijas pražysta antraisiais arba trečiaisiais gyvavimo metais.

Šalavijams tinkanti vieta. Šalavijus geriausia auginti atviroje, šiltoje, saulės apšviestoje vietoje. Toje pačioje vietoje šalavijas gali būti auginamas 4-6 metus.

Žemė šalavijams. Šalavijui tinka vandeniui laidus, purus, nerūgštus humusingas dirvožemis, priesmėlis, lengvas priemolis. Pernelyg derlingoje, trąšioje dirvoje žydi menkiau. Įmirkusiame dirvožemyje šalavijas augs prastai.

Prieskonis:

Vaistams ir prieskoniams prieš žydėjimą arba rugsėjo mėnesį nuskinti lapeliai būna aromatingiausi. Be to geriausiai skonio savybes išlaiko iš lėto džiovinami lapeliai. Kokybiškai išdžiūvę lapai yra natūralios spalvos ir specifinio kvapo.

Vaistinis šalavijas, kaip prieskonis, tinka omletui, varškei, sūriui gardinti.
Švieži ar džiovinti jo lapai dedami į salotas, sriubas, gaminant dešras ar paštetus, makaronų, ankštinių daržovių patiekalus, troškinius, sriubas, padažus, jais paskaninama žuvis, kiauliena, paukštiena, aviena. Lapai vartojami aštrių marinatų, konservų, sūrio gamyboje. Šalaviju aromatizuojami nealkoholiniai gėrimai, vermutai, vynai, likeriai, arbatos, brangios tabako rūšys.

Jungtinėse Valstijose – be šalavijo neįsivaizduojamas tradicinis Padėkos dienos kalakutas ar kalėdiniai patiekalai. Šalavijas taip pat mėgiamas prieskonis Viduržemio jūros regione, ypač italų virtuvėje.